Blogas

Mes rašome

Paltai ir mano kodėl?

2018-07-04
Paltai ir mano kodėl?

Mano KODĖL istorija...mažai kam žinoma, nes nesiryžau ilgai su ja dalintis. Metams bėgant vis daugiau atsakymų sugulė į savo vietas ir atsakymas KODĖL ŠIANDIEN DARAU TAI KĄ DARAU suteikė naują prasmę, tad norisi tuo dalintis:).
2003 m. būdama 24 metų kartu su kolega įkūrėme įmonę, kuri užsiėmė Skandinavijos dizainerių rūbų vystymu ir gamyba. Nuo technologijos ir prototipų paruošimo, medžiagų tiekimo ir gamybos buvo mūsų vertės grandinė. Pradžioje patys darėme viską: išdėstėme siuvimo cechą, sudėliojom procesus, lyginom, siuvom sagas, kai rankų trūkdavo, vežiodavom medžiagas, išrašydavom sąskaitas ir t.t. Taip po keleto metų užaugome iki 50-60 darbuotojų komandos, kuri dirbo vienam tikslui ir buvo be galo atsidavusi klientams. Tuomet mes pamažu atsitraukėme nuo ten kur vyksta procesas, persikelėme į trečią aukštą ir pradėjome dviese galvoti "kaip išspręsti sezoniškumo" klausimą. Mados industrija negailestinga, joje vyrauja 300 % pelno maržos, deja kurios vos keli procentai lieka gamintojui. Be viso to vyrauja vasara ir žiema, o tai reiškia, kad tarp sezonų užsakymų nėra, vadinasi nėra ir ‚casho‘ sumokėti komandai atlyginimus ir palaikyti jų įgūdžius.

Taigi kaip pridera rimtiems vadovams, užsidarėme trečiame aukšte mąstėm ir sumąstėm sprendimą sezoniškumui spręsti „DAROM SAVO BRANDĄ IR ATIDAROM PARDUOTUVĘ NORVEGIJOJE“...gi viską turėjome: medžiagas, kompetentingą darbo jėgą, net dizainerę. Ir štai pusmetį po sprendimo ištaigingai atidarėme 100 kv. rūbų parduotuvę „LAURA GERRITS“ Brando vardu ir pati GERRITS atstojo sienų dažytoją, lygintoją, ir pardavėją. Energija liejosi iš aklo tikėjimo, kad mums Lietuviams tikrai pavyks!

Deja, vos po mėnesio pamačius Trondheimo orus ir žmones besirengiančius botais ir lietaus paltais, supratau, kad lengva nebus. Lengva išties nebuvo: kas dvi savaites atveždavom naujų gaminių, kad pritraukti klientus užsukti į parduotuvę, leidom reklamas, dirbom savaitgaliais, darėm akcijas ir t.t. Bet po pusmečio sukimosi karuselėje teko priimti sprendimą grįžti Lietuvaitei-dizainerei namo, nes rizikavome visu savo verslu, ne vien tik parduotuve.

Neliūdna buvo prarasti beveik 300.000 eurų investicijų. Neliūdna buvo praleisti metus už prekystalio Norvegijoje...Tačiau LIŪDNA buvo mano karūnai, kai grįžus į įmonę mūsų žmonės empatiškai paklausė „ o kodėl Jūs nusprendėte atidaryti parduotuvę Norvegijoje?“. Tuomet pirmą kartą metams praėjus nuo sprendimo trečiame aukšte komunikavome, jog norėjome „užtikrinti darbą įmonei ne sezono metu“. O vienas komandos narių atsakė „bet kodėl reikėjo belstis į Norvegiją, gi Lietuvoje moterys ir vyrai nešioja paltus rudenį ir pavasarį“...ALELULJA būtent tuomet, kai mums labiausiai reikia paklausos.

Tą akimirką suvokiau, kaip susireikšminau užsidarydama nuo savo komandos, kuriai nesuteikiau galimybės įsitraukti į problemos sprendimą. Bijojau nuvilti savo žmones. „Kaip galiu jiems pasakyti, kad neturėsime užsakymų? Kaip galiu komandai pasėti nepasitikėjimą verslu?“ 
Man norėjosi duoti, duoti besąlygiškai, kad tik komandai būtų prasminga dirbti ir klientas mokėtų už tai.
Ir pati kaifavau nuo davimo iki tol, kol neatsirado opi verslo problema. 
Šiandien kai CEO sako „pavargau valdyti vienas“ „noriu, kad komanda priimtų sprendimus“ ir pan. žinau kaip jis ar ji jaučiasi, žinau kaip sunku yra būti lyderiu, kai į verslą sudėti tavo paties pinigai, žinau kaip sunku yra rasti teisingą kryptį, juk bet koks tavo sprendimas gali nugramzdinti arba iškelti įmonę.

Kodėl šiandien esu Lean trenerė? Todėl, kad noriu parodyti aukščiausio lygio vadovams, kad įmanoma ne tik atiduoti, kai reikia pasiekti aukštų rezultatų, bet ir išdrįsti „imti“ iš komandos, kai rezultato nėra. Imti, neužsidarant vienutėje, imti drąsiai išsakant faktus, imti kartu su komanda ieškant holistinės vadybos sprendimų.

Mano naujas moto „Sudėtingiausiomis akimirkomis, viršuje nebūtinai turi jaustis vienišas ar vieniša“.

Laura,

Jūsų Holistinės vadybos trenerė

 
 


<< Atgal